+37067781570
„Neišnešiotukų pagalbos linija”
Gedėjimo etapai

Kaip mes gedime? Galima išskirti šias stadijas, apibūdinančias sielvarto procesą. Jas skiriančios aiškios ribos nėra, todėl dažnai pasitaiko, jog žmogus gali vėl grįžti prie ankstesnėms stadijoms būdingo elgesio.

Šokas. Realybės neigimas. Pradžioje būna šokas, net jei yra tikimybė, ar žinoma, kad kūdikis/vaisius mirs ar gims su negalia. Jūs galite jaustis silpnai, nekontroliuojamai verkti, lyg norėtųsi šaukti iš skausmo aštrumo. Arba galite būti emociniame sąstingyje, jaustis lyg apsvaigę ir visai neparodyti emocijų ir atrodyti ramūs. Šis pirminis sąstingis gali tęstis net keletą dienų ar savaičių. Tai emocinė gynyba, kuri leidžia neprarasti kontrolės ir užsiimti būtiniausiais dalykais – kaip laidotuvių organizavimas, dalyvavimas jose. Sąstingio būsena gali tuo ilgiau trukti, kuo labiau traumuojantis praradimas. Tam, kad galėtumėte priimti tokį skaudų pokytį svarbu, kad pripažintumėte mirtį ar netektį ir tai, jog Kūdikėlis daugiau jau nebegrįš.

Derybos. Netekties skausmo išgyvenimas. Ypač ryškiai šis etapas pastebimas, kai pats žmogus ar jo artimasis sužino mirtiną diagnozę. Jis bando susitarti su Dievu, likimu, gyvenimu ar dar kažkuo, kad gąsdinanti perspektyva neišsipildytų. Tačiau ir įvykusios netekties atveju ši stadija egzistuoja, tik ne tokia akivaizdi. Žmonės tuomet gali nustoti daryti tam tikrus dalykus, pavyzdžiui, niekada nebeklausyti ,,tos dainos“ arba atvirkščiai – kasdien nešti į kapus ,,tas gėles“. Tai yra tam tikras ritualas arba ,,auka“ išėjusiajam. Palaipsniui, tokie veiksmai padeda įsisąmoninti tai, kas įvyko.

Pyktis. Kai atslūgsta emocinis sąstingis, atsiranda realus išgyvenimas ir supratimas to, kas nutiko, ir nebegalint neigti. Tuomet kartojasi klausimai: ,,Kodėl man? Už ką? Kodėl gyvenimas toks neteisingas? Ką aš blogo padariau?“ Gali kilti kaltės jausmas dėl kokių nors padarytų ar nepadarytų dalykų prarasto Kūdikėlio atžvilgiu. Tikintis žmogus šiame etape suabejoja Dievo egzistavimu, netikinčiam kyla dvejonių dėl gyvenimo prasmės, vertybių. Svarbu užtvirtinti, kad atsakymų, kodėl būtent jus palietė ši netektis, tiesiog nėra. Svarbu išklausyti ir priimti. Dažnai pyktis nukreipiamas ant Dievo, kad leido taip nutikti jums, jūsų šeimai. Galite jausti pyktį ir ant šeimos narių, medikų. Pyktis yra reikalingas, kad būtų išgyventa netekties kančia. Apie pykčio etapo pabaigą signalizuoja atsiradusi baimė pamiršti išėjusį Kūdikėlį, nebe tokie ryškūs prisiminimai.

Liūdesys. Gali būti, jog jausite intensyvų netekties skausmą savaites ar net mėnesius. Gali taip nutikti, jog gedulas gali visiškai jus užvaldyti ir niekas aplinkui jūsų nebedomins. Gali būti, kad tapsite jautresni, depresiški ar perdėtai jautriai sureaguosite į kitų žmonių kalbas. Galite jaustis itin liūdni, sielvartauti, jausti kaltę, pyktį, apmaudą. Dažnai pasitaiko, jog dalis netekusiųjų kenčia dėl kaltės, kuri susijusi su tam tikru jų santykių aspektu su mirusiuoju. Jausitės neišsakę savo tikrųjų jausmų, jausite, jog praleidote su vaikeliu mažai laiko. Jūs gyvensite liūdesyje. Taigi, kiekviena diena gali priminti prarastojo Kūdikėlio nebuvimą. Ateitis gali atrodyti gąsdinanti, neaiški. Gali prireikti daug mėnesių, laiko, kad galėtumėte vis rečiau sustoti prie liūdnų įvykių susijusių su mirtimi ir imti vėl gyventi taip kaip iki praradimo.

Susitaikymas. Prisitaikymas prie naujosios realybės. Naujų planų kūrimas. Pradėti gyventi iš naujo be Kūdikėlio yra sunkus ir skausmingas procesas. Niekas negali užpildyti skausmingos tuštumos. Ateities planų perkūrimas. Ateities planų perkūrimas įmanomas tik tada, kuomet „paleidžiate“ mirusįjį ir gyvenate toliau gyvenimą be jo. Tai viena sunkiausių užduočių, nes galite jaustis lyg išduodantys Kūdikėlio atminimą. Visgi judėjimas pirmyn nereiškia užmiršimą, tačiau suradimą naujų būdų kaip prisiminti Kūdikėlį kitaip. Taigi ieškoma tokių būdų, kurie jus nuramintų, bet ne kontroliuotų jūsų gyvenimą. Kai jūs pamažu imate atidėti liūdesį į šalį ir žvelgti į ateitį, net prisimenant ir džiugius įvykius su Kūdikėliu, jūs pradedate atgauti daugiau kontrolės savo gyvenime. Jūs nesate nuolat prislėgtas skausmingų jausmų. Tai praradimo priėmimas ir tarsi atgimimas. Žmogus gali padaryti kokius nors veiksmus, kurie įprasmintų praradimą, padėtų galutinai atsisveikinti, pavyzdžiui, paaukodamas labdarai ar pasodindamas medį. Jis ima matyti kitus ir aplinką ryškiau nei prarastą žmogų ar savo skausmą. Jis vėl gyvena labiau ,,čia ir dabar“.

Gedėjimas nėra psichinė liga, tačiau mieguistumas, nerimas, baimė, pyktis, užsidarymas savyje gali prisidėti prie apimančio jausmo, jog išprotėjote. Šie jausmai yra natūralūs, juos pripažįstant ir išreiškiant, jie tampa ne tokie dažni, o vėliau ir nuslūgsta dar labiau. Sielvarto išreiškimas sumažina įtampą, todėl neįmanoma netekties, sielvarto jausmų pagreitinti, sutrumpinti; netgi priešingai atsižvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, tai gali atnešti giluminių problemų ateityje. Jei jūs neigiate savo sielvartą arba jei jūsų pyktis ir kaltė trukdo atsirasti kitiems jausmams, įneša kančios gyventi, jums gali tekti ieškoti ir kreiptis pagalbos į specialistą psichologą, psichoterapeutą. Natūralu, jei minint metines arba šeimos šventes sielvartas vėl iškils į paviršių, jausmai gali būti tokie pat stiprūs kaip ir tą dieną, kai mirė jums brangus asmuo.

Parengė Aušra Bačėnė, Kauno arkivyskupijos Šeimos centras