Praradus vieną iš dvynių, o antrajam gimus dvidešimt trečią savaitę, pora niekada neprarado tikėjimo. Už tai jaučia begalinį dėkingumą medikams, iš kurių sulaukė įvairiapusės pagalbos – nuo paprastų žmogiškų pokalbių iki atsakingų sprendimų. „Net ir žinodami, kokia sudėtinga sūnelio situacija, jie ragino tikėti, kad mūsų vaikas yra stiprus ir viską sugebės, tik reikia šiek tiek laiko“, – atvirai savo istorija dalijasi Austėja ir Rimantas Naruševičiai.

Mažojo Naruševičių šeimos karžygio, kaip sūnelį vadina mama, gimimo istorija tokia nepaprasta, kad neįmanoma jos papasakoti trumpai. Austėjos ir jos vyro Rimanto akyse spindėjo džiaugsmo ašaros, sužinojus apie nėštumą. Tačiau nuo pat pradžių nebuvo lengva. Pirmosiomis laukimo savaitėmis moterį kankino stiprus pykinimas, todėl teko kasdien lankytis dienos stacionare. „Paskutinę apsilankymo dieną gydytoja norėjo profilaktiškai apžiūrėti mažylį, įsitikinti, kad viskas gerai. Buvo dvylikta nėštumo savaitė ir apžiūros metu sužinojau, kad laukiuosi dviejų mažylių“, – pasakoja Austėja, negalėjusi patikėti, kad pildosi slapta jų svajonė turėti dvynukus.

Netikėtai užklupę išbandymai

Tačiau džiaugsmas truko neilgai. Pora dar nesuvokė rizikos laukiantis monozigotinių dvynių. Identiškiems mažyliams gyvenant viename „namelyje“ juos reikia stebėti dažniau nei įprasta. Teko kruopščiai rinktis gydytojus. Galiausiai pora buvo laiminga dėl savo pasirinkimo, tačiau nerimą kėlė mažylių augimo skirtumas. „Buvo baisu, bet su vyru palaikėme vienas kitą, kalbėjomės su mažyliais pilvelyje. Tuo metu blogėjo ir mano vienintelės likusios močiutės sveikata. Visai šeimai buvo išbandymų metas, bet laikėmės tvirtai kaip kumštis“, – nerimo ir ašarų kupinus momentus prisimena Austėja.

Kad ir kaip norėjosi tikėti, jog viskas bus gerai, būsimos mamos intuicija nežadėjo nieko gero. „Važiavau dar vienai apžiūrai, bet viduje buvo toks gumulas, neramumas. Buvo 21 nėštumo savaitė. Laukiant prie kabineto, nerimas niekur nedingo. Vyro sesei telefonu paminėjau, jog taip neramu nėra buvę. Netrukus pamačiau, kaip apžiūros metu keičiasi gydytojos veidas ir supratau, kad kažkas negerai. Gydytoja pranešė, kad vieno iš dvynukų širdies ritmo nebeaptinka... Žemė, rodėsi, slysta iš po kojų. Nieko nebegirdėjau“, – išgyvento siaubo akimirkas prisimena moteris.

 „Gydytoja mane apsikabino, bandė nuraminti. Nuostabi gydytoja“, – sunkiai žodžius renka Austėja. – „Ji dar kurį laiką su manimi bendravo, padavė vandens, pasiūlė psichologo pagalbą. Bet išėjus iš kabineto ašaros vėl pasipylė kaip pupos. Paskambinau vyrui. Buvo labai sunku pasakyti, kas įvyko. Ir dabar, jau po dviejų metų, tebėra skaudu, bet esu be galo laiminga, kad turime vieną sveiką mažylį“.

Dienos iki gimdymo – lyg blogas sapnas

Kai neteko vieno mažylio, prasidėjo vienos baisiausių dienų poros gyvenime. Daug streso, nežinios, ašarų, pilnas lovos režimas Austėjai ir nuolat pasirodantys, vis daugiau nerimo keliantys artėjančio ankstyvo gimdymo požymiai. Negana to, tomis dienomis moteris neteko ir savo močiutės. Jėgų suteikė begalinis abiejų šeimų palaikymas.

Tačiau netrukus būsimą gimdyvę paguldė į patologijos skyrių. „Prasidėjo mūsų ilgoji kelionė. Verkiau, norėjau būti namuose su vyru, bet suvokiau, kad ligoninėje bus geriausia“, – vienas po kito besiritančius įvykius prisimena Austėja. Kelios dienos, kol prasidėjo ankstyvas gimdymas, prabėgo lyg blogas sapnas.

„Pirmąjį pagimdžiau mažąjį broliuką, antrasis gimė Ajukas, nesulaukęs nei 24 savaičių. Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus personalas perėmė Ajų. Vyras buvo šalia. Bijojome išgirsti ką nors blogo, bet žinojome, kad viskas Dievo rankose. Stengiamės neprarasti tikėjimo, siuntėme savo mažyliui stiprią energiją“, – pasakoja Austėja. Pora tikėjo, kad neišgyvenęs jų mažylis, lyg angelas sargas ant mažo debesėlio danguje, siuntė visas jėgas ir energiją savo broliukui. Tą jie nuolat kartojo ir reanimacijoje augusiam Ajui.

Keli mėnesiai tarsi amerikietiškuose kalneliuose

Savo šeimos istorija ir patirtais išgyvenimais po sūnelio ankstuko gimimo pora atvirai dalijasi socialiniuose tinkluose, vesdami Instagram paskyrą „Mudu du“. „Gera girdėti, jog ne vieną šeimą mūsų istorija įkvėpė judėti pirmyn, suteikė jėgų ir stiprybės. Po gimdymo mūsų gyvenimas panašėjo į amerikietiškus kalnelius. Ajus buvo intubuotas, nes pats negebėjo kvėpuoti, kol nesustiprėjo. Negana to, jis patyrė tris pneumonijas kartu su sepsiu, atvirą ovalią angą, kraujo papildymus, be proto stiprų citomegalo virusą. Daugelis neturi tiek jėgų, stiprybės ir noro gyventi kaip šie mažieji kovotojai, karžygiai – taip mes juos visus vadiname“, – nuoširdžiai pasakoja Austėja ir Rimantas. – „Ajaus stiprybė mus vedė pirmyn ir neleido pasiduoti“.

Sunku išgyventi laiką, kai negali būti šalia savo naujagimio ištisą parą ir nežinai, kuo viskas baigsis. Tačiau mažylį tėveliai stengdavosi lankyti tik su geromis emocijomis, tikėjimu ir stiprybe. Austėja pasakoja, kad tuo metu užplūdo įvairios emocijos nuo meilės iki baimės ir dėkingumo. Jos pynėsi viena per kitą. Ne kartą viduje teko išgyventi didžiulę sumaištį ne tik jai, bet ir mažylio tėčiui Rimantui. „Tikėjimas buvo visa ko pagrindas. Meldžiausi, kalbėjau su savimi, vizualizavau, kad tik viskas būtų gerai. Žinojau, kad turiu palaikyti žmoną, padėti jai tikėti, jausti viltį ir net džiaugsmą, jog turime nuostabų kūrinį“, – išgyvenimais dalijasi Rimantas.

Ajus gimė balandžio viduryje, tačiau bendroje palatoje šeima atsidūrė tik liepos 7 dieną. Tai buvo pati geriausia dovana Rimantui, tądien šventusiam savo gimtadienį. „Buvo tikras stebuklas, kai gimtadienio rytą sužinojome, kad Ajus jau sustiprėjęs ir visi kartu keliaujame į Naujagimių ligų skyrių. Džiaugsmo ašaros maišėsi kartu su baime, nes teko girdėti visokių istorijų“, – prisimena pora, džiaugdamiesi, jog dar po mėnesio jie laimingi keliavo namo.

Begalinis dėkingumas medikams 

Naruševičiai labiausiai džiaugiasi tuo, kad tokioje sunkioje kelionėje jie buvo viena komanda su gydytojais – pasitikėjimas vieni kitais yra svarbiausia. Rimantui į atmintį įsirėžė epizodas: „Kai gimė Ajus, jį nunešė į šalia esančią reanimacijos palatą. Išgirdau, kaip gydytojai svarsto, ar atnešti jį mums parodyti. Kažkas pasakė, kad reikia parodyti“. Nors medikai nieko nežadėjo, tuo metu Rimantas patikėjo, kad jų darbo dėka vaikutis įveiks šį išbandymą.

Dalindamiesi savo istorija šeima nori padėkoti medikams. „Mus nuolat palaikė, skambino, domėjosi nuostabi gydytoja ginekologė Daina Valančiūtė. Didelis AČIŪ gimdymą priėmusioms akušerei Hertai Čėsnienei, gydytojai akušerei – ginekologei Gretai Gruzdaitei ir visam tą naktį dirbusiam personalui, kuris buvo prie mūsų. Didelis AČIŪ, tiems, kurie tą naktį padėjo išgyventi Ajui. Visą gyvenimą dėkosime sūnelio gydytojai neonotologei Ievai Šiaudikytei Šliaužienei. Ji – nuostabi gydytoja, savo srities profesionalė, auginusi mūsų mažylį ir nuolat su kolegomis sprendusi visus klausimus dėl jo sveikatos. Taip pat esame dėkingi klinikose dirbančiam psichologui Ryčiui Orintui, gydytojai neonotologei Zitai Petruškevičienei, gydytojai neonotologei ir intensyviosios terapijos skyriaus vadovei dr. Ilonai Aldakauskienei, visoms slaugytojoms (ypač Ajaus mylimai Reginai Ivanovaitei Sakalauskienei, kuriai budint būdavo ramu ir gera) ir visiems kitiems gydytojams bei kitam medicinos personalui intensyviosios terapijos ir naujagimių ligų skyriuose. Jūs esate angelai sargai“, – dėkoja Austėja ir Rimantas, linkėdami medikams begalinės stiprybės.

Asociacija „Padedu augti“ – ankstukų šeimų ramstis

Socialinį projektą „Ačiū“ inicijavusi asociacija „Padedu augti“ šeimos lūpomis pasakoja ankstuko gimimo istoriją, kurios herojais yra medicinos darbuotojai. Tačiau ir pati asociacijos vadovė Inga Laukytė-Budrienė prisidėjo prie Naruševičių palaikymo. „Ji – nuostabi moteris, kuri negaili savo laiko šeimoms, atsidūrusioms tokiose situacijose, pataria, padeda, atvažiuoja ir į palatą tau atneša vitaminų, kai pats negali išeiti. Ši asociacija mums labai padėjo, palaikė, sustiprino, suteikdama tikėjimo ir vilties, kad ir mes visi kartu važiuosime namo“, – pasakoja Austėja.

Moteris tuomet pajuto norą prisidėti prie organizacijos veiklos. „Mes žinome, kaip svarbu žinoti ir jausti, kad esi ne vienas tokioje situacijoje. Milžiniška prasmė yra būti šioje asociacijoje – kai nebėra savų jėgų ir savos stiprybės, yra „Padedu augti“, t.y. žmonės, kurie pasiruošę būti šalia tavęs“, – sako Austėja ir primena ankstukų susilaukusioms šeimoms, kad prašyti pagalbos yra stiprybė.

Ji pati, nugalėjusi visas negandas, ryžosi svajonės išpildymui – tapo konditere, Instagram paskyroje „Mudu du saldu“ dalijasi savo darbais ir skatina kitas moteris siekti tikslų.  

Palaikyti sergančių naujagimių susilaukusias šeimas galite skirdami savo 1,2 proc. GPM dalį. Kasmet ši, nieko nekainuojanti, parama virsta emocine ir savitarpio pagalba šeimoms, medicinine įranga Lietuvos ligoninėms ir svarbiais gerovės projektais. Paramos gavėjo kodas: 303157604.

Straipsnio autorė Jurgita Juknaitė-Kozlova

Nuotraukos asmeninio archyvo, Sergej Orlov ir Gedimimo Gaidelio