Paulius

Labas, tariu savo laišku mamai ir tėčiui ir broliui ar sesei, kurie neseniai tapo ypatinga šeima- ankstuko šeima. Sveikinu!!! O taip, galbūt dabar galvojat, nėra čia su kuo sveikint! Deja, tik dabar taip atrodo, tik dabar yra ta sunki ilgo kelio pradžia. Tikrai dabar ypatingai sunkus laikas. Taip sutinku, tai nepakeliama, bet užtikrinu tai IŠTVERIAMA, IŠLAUKIAMA, IŠGYVENAMA... Kodėl taip rašau? Nes esu ankstuko, gimusio 30-ąją nėštumo savaitę mama.

Mūsų mažylio atėjimas į šį pasaulį buvo sunkus, visą nėštumo laiką buvau gulimam rėžime, pirmą trimestrą laikas nuo laiko kraujavau, susidarydavo hematomos, nuo 16 savaitės pagerėjo būklė, bet atsipalaiduot negalėjau, kankino gimdos susitraukimai, bet jau buvo geriau, o nuo 27 savaitės ir vėl prasidėjo kraujavimai, sąrėmiai, po kurio laiko atsidūriau klinikose Kaune. Ten dar pragulėjau dvi savaites ir tada gydymas jau nieko nepagelbėjo, teko daryti Cezario pjūvį. Džiaugiausi, kad buvo subrandinti plaučiukai, tik šitas veiksmas teikė vilties, kad na gal viskas bus gerai. Maldos, nuolatiniai pokalbiai su artimaisiais, gydytojų ir slaugytojų, bei sutiktų moterų patarimai padėjo ištverti laiką ligoninėje. Tuo laikotarpiu buvo gripo epidemija, nevyko ,,Arbatos pertraukėlės”, bet aš sunkiai prisileisdavau svetimus žmones prie savo patirties, vis buvo ašarų upės, klausimai, už ką, kaip bus toliau, ar visa tai baigsis, kodėl nevalgo pats, kodėl neauga svoris, kodėl jis ne šalia ir t. t. O dar kaltės jausmas, kad namie liūdi ir manęs laukia trimetė dukrytė. Ir... Po pusantro mėnesio ligoninėje PAGALIAU mes išvykome namo. NAMO!!!

Sūnus išmoko valgyti savarankiškai, svoris augo ir mes buvome laisvi, maniau valiooo svajonė išsipildė, bet nepagalvojau, kad kol grįšim į vėžes užtruks! Buvo baimių, laikinų bėdų su išvaržomis, su bronchais, su klausa... Bet visa tai baigėsi. Nuostabios pediatrės ir kitų mūsų kelyje atsiradusių medikų dėka, mano sūnus dabar jau dvejų metų su trupučiu berniukas. Ir jis pasivijo bendraamžius, jis be galo aktyvus išdykėlis, jau mums vis labiau pavyksta su juo bendrauti žmonių kalba. Pritapo ir darželyje, nors dar ne daug laiko lankėmės tenai. Bet visa tai ko bijojau įveikta. Tad labai tikiuosi ir linkiu Jums iškentėti tą sunkų laiką. Būkite stiprūs, bendraukite, pasitikėkite ir stiprėkite! Visa tai praeis! NEPASIDUOKITE!

STIPRIAI APKABINU!!! Prie linkėjimų prisideda ankstukas Paulius.