Arijus ir Aurėja
Prieš beveik 13 metų, šaltą pavasario vakarą, po darbo dėliojausi keletą būsimam pirmagimiui supirktų rūbelių, daiktelių, planavausi, kaip išėjusi nėštumo ir gimdymo atostogų turėsiu daug gražaus laiko susiruošti viską, ko trūksta, pailsėti. Laukė 2 mėnesiai atostogų! Nerealiai daug gražaus pavasario ir vasaros laiko! Ir tada žaibas iš giedro dangaus – pasirodė kraujas… Priėmime keistas gydytojo komentaras: ,,kaklelis atsivėręs 1 cm, galit gimdyt čia, bet vaiko mes neišsaugosim, arba galit važiuot į Kauno klinikas“. Keistas leidimas rinktis… Klinikose operatyviai sustabdė prasidėjusį priešlaikinį gimdymą (buvo 29 sav.), po savaitės išrašė namo su pusiau atsistačiusiu kakleliu ir su 50 proc. tikimybe išnešioti iki galo. Na, galvojau, dabar gulėsiu lovoj visa likusį laiką ir ištempsiu dar bent mėnesį. Taip ,,tempiau“ lygiai vieną dieną. O tada su trenksmu dideliu kiekiu pokštelėjo vandenys… Vėl klinikos, panika, vis plūstantys vandenys, ašaros, nesėkmingas gimdymo stabdymas ir po valandų stiprių, atrodo be pertraukų, sąrėmių gimė mūsų sūnelis. Baltai mėlynas, susisukęs į kamuoliuką, be jokių garsų. Skubus virkštelės nukirpimas ir mažylio perdavimas jau laukusiai reanimatologų komandai. Malda ir baimė, kad tik suverktų… Ir po medikų pastangų išgirdom išganingą kniauktelėjimą. Per kelias akimirkas sūnelis buvo išvežtas į reanimaciją. Negavom pasidžiaugti, prie krūtinės priglausti, bet svarbiausia – gyvas. Toliau sekė naujas baimių ir nežinios etapas: naujagimių reanimacija, laideliai, davikliai, pypsintys ekranai, zondai, kvėpavimą palaikantys aparatai, kateteriai, pirmą kartą girdimi medicininiai terminai ir diagnozės, pieno lašų išgavimas, nuolatiniai maršrutai ilgais niūriais klinikų koridoriais… Teko prisitaikyti prie naujo gyvenimo ,,būdo“ be jokio suvokimo, kada visa tai baigsis ir su kokiom pasekmėm. Laikas bėgo, po savaitės palikom reanimaciją, naujagimių skyriuje neužilgo gavau savo turtelį į palatą su visu inkubatoriumi ir pypsinčiais ekranais. Dar vienas etapas, dar didesnė baimė, kad kažko nepadaryčiau neteisingai, kad kažko nepražiopsočiau. Paros ritmas kas 3 val. maitinti kūdikį, kuris visai nerodo noro valgyti, sutvarkyti sauskelnių reikalus, nuprausti, suduoti vitaminus, tarpuose nusitraukti kuo daugiau pieno, kuris laaabai sunkiai išgaunamas, ir taip visą parą… Diena iš dienos, savaitė iš savaitės… Atrodė, kad tai niekad nesibaigs ir čia mes užstrigę amžinai. Nuovargis ir miego trūkumas tiesiog žudė, baisu buvo pažiūrėti į veidrodį… Ir tada išaušo TA diena, apie kurią kalbėjo gydytojai ir sesutės, bet man atrodė, kad ji niekad neateis. Mažylis vis noriau valgė, ir kai kartą suvalgė visą normą pieno, į mūsų palatą atėjo šventė. Tada atsirado viltis pagaliau ištrūkti iš šito užburto rato, o kai vieną dieną išgirdau iš gydytojos ,,norit namo?“, negalėjau patikėti savo ausimis! Bet kartu atėjo kitos baimės – o kaip aš namie viena su vaiku, be gydytojų, be sesučių? O jei kažkas atsitiks, o pagalbos šalia nebus?? Ir tikrai grįžusi namo dar ilgai bijojau, kad pvz. nepamirštų kvėpuoti. 4 mėnesius naktim šokinėdavau prie vaiko paklausyti, ar kvėpuoja... Bet pagaliau juo patikėjau ir sėkmingai užaugo iki didelio vyro. Dabar vyrukas jau 170 cm ūgio ir 58 kg svorio, pėda 41 dydžio!
Turim ir dar vieną panašią istoriją – praėjus 9 metams po pirmagimio gimimo, pas mus atėjo sesė. Labai panašiai, tokio pat neišnešiotumo, tik gimė jau su galingu garsu. Tiesa, gyvenimas ligoninėje buvo praktiškai identiškas, tik kadangi jau turėjome patirties ir daug informacijos, buvo šiek tiek lengviau. Nors iš kitos pusės gal kai kada ir sunkiau, nes tada jau žinojome, kokių galime sulaukti pasekmių, tačiau atmetus vieną ar kitą diagnozę džiaugdavosi širdis! Sesė jau irgi didelė panelė, birželį švęsim 4 gimtadienį, jau viršijo metrą ūgio ir 16 kg svorio. Didelė, stipri ir labai jau direktorė. Teisingai vyras gimdykloj sakė: „jau šita pana tai bus su charakteriu“.