Augustas

Žinia, kad kauniečių šeimą papildys dar vienas jos narys, buvo visiems labai džiugi. Tuo metu keturmetė Ingridos ir Povilo dukrytė taip džiaugėsi besipildančia svajone turėti broliuką, kad kas vakarą sekdavo pasakas, anot jos, pilvelio gyventojui. Sūnelio laukimas buvo lengvas ir sklandus. Todėl Ingrida negalėjo patikėti, kai ankstų 30-tos laukimo savaitės rytą nubėgo vandenys. „Artimųjų tarpe yra ankstukų susilaukusių žmonių, bet kai visa tai vyksta su tavimi, jautiesi tarsi labai blogame sapne, iš kurio norisi pabusti“, –  prisimena moteris apėmusią didžiulę paniką.  

Laukdama medikų ir greitosios automobiliu lėkdama į Kauno klinikas Ingrida meldėsi ir tenorėjo vieno – sužinoti, kad jie jo neprarado. Atsikvėpė, kai monitoriuje pagaliau išgirdo kūdikio širdelės tonus. Tačiau kol gimė sūnelis ir dar ilgai po to – pusantro mėnesio – porai teko išgyventi tikrus emocijų kalnelius ne tik dėl sūnaus ankstuko sveikatos, bet ir dėl to, kad buvo atskirti vienas nuo kito dėl Covid-19 pandemijos.

Mažylio būklė tai pagerėdavo, tai vėl suprastėdavo. Nuolatinė įtampa moterį vargino ir sekino. Ilgai užtruko griežtas mažylio maitinimo per zondą kas tris valandas režimas ir mamai trūko miego. „Tomis retomis miego minutėmis pašokdavau nuo kiekvieno kitokio monitorių skleidžiamo signalo. Nuovargis sekino ne tik fiziškai, bet ir emociškai, o dalintis nebuvo su kuo. Liūdėjau, kad vyras neturi galimybės matyti, kaip ligoninėje auga Augustas. Kankino labai stiprus dukros ilgesys. Per visą laiką ligoninėje nemačiau jos gyvai ir neturėjau galimybės apsikabinti“, – iki graudulio atvirai kalba Ingrida.