2024 metų kovo 8 dieną visuomenei pristatėme socialinį projektą „AČIŪ“. Juo siekėme papasakoti dėkingumo kupinas šeimų istorijas, kurias iliustravo laimingų ankstukų, dabar jau paaugusių vaikučių, fotografijų paroda. Ją buvo galima pamatyti Kauno klinikų Ambulatoriniame diagnostikos centre.

„Norėjome šeimų lūpomis papasakoti istorijas, kurių herojai yra medicinos darbuotojai, mamos, tėčiai, seneliai, Lietuvos valstybė, rėmėjai. Ir mums pavyko“, – džiaugiasi asociacijos vadovė Inga Laukytė – Budrienė.

„AČIŪ MAMAI“ tarėme ypatingos moters, šešių vaikų mamos Gražinos Stašionienės lūpomis. Moteris net penkis kartus patyrė ankstyvą gimdymą. Kad ir kokia sunki diena benutiktų, ji ragina save ir visas ankstukų mamas neprarasti stiprybės ir tikėjimo, nebijoti ieškoti pagalbos ir džiaugtis mažomis gyvenimo smulkmenomis.

Mažosios, kilogramo nesvėrusios Adrijos istorija atskleidė, kokioje nuostabioje šalyje gyvename – galime didžiuotis jos žmonėmis ir pažanga medicinos srityje. Mažylės mama Agnė Navakauskė kartu su vyru tarė „AČIŪ LIETUVAI“ – šaliai, kurioje svarbi kiekviena gyvybė, kurioje kiekvienam gimusiam suteikiama viltis ir teisė kabintis į gyvenimą.

Austėja ir Rimantas Naruševičiai, praradę vieną iš dvynių, o antrajam gimus 23 nėštumo savaitę, išgyveno kelis mėnesius trunkančius amerikietiškus kalnelius. Mažylis patyrė daugybę komplikacijų, tačiau medikai niekada neleido šeimai nuleisti rankų. Šios šeimos lūpomis tarėme didelį „AČIŪ GYDYTOJAMS“, niekada nenuilstantiems savo sričių profesionalams.

Tarėme „AČIŪ RĖMĖJAMS“, be kurių mūsų veiklos nebūtų įmanomos, ir papasakojome nepaprastą ankstukės Aurėjos istoriją – vos gimusi ji tapo kitų ankstukų rėmėja. Mažylės mama Sandra Mačiulienė pasidalino, kaip kartu su dukryte nusifilmavo vaizdo klipe, atskleidžiančiame mamų beviltiškumo jausmą, siekiant nutraukti kelis mililitrus pienelio. Taip abi prisidėjo prie pirmojo šalyje donorinio motinos pieno banko steigimo.

Pasakodami ankstuko Benedikto ir jo mamos Deimantės Kerienės istoriją, norėjome parodyti, koks ypatingas yra mažylių slaugytojų vaidmuo. Pati būdama suaugusių reanimacijos slaugytoja, moteris tik gimus sūneliui suprato, kiek daug emocinio palaikymo ir drąsos gavo iš šių darbuotojų. Deimantės lūpomis tarėme „AČIŪ SLAUGYTOJAMS“.

 „Tėtis turėjo būti uola“, – sakė ankstuko sūnelio susilaukusi Ingrida, kuri kartu su vyru Povilu atskleidė, ką išgyvena ir patiria tėčiai. Ne užgriuvę buities darbai ir atsakomybė už vyresnius vaikus tuomet sunkiausia, o išsaugoti tikėjimą ir palaikyti žmoną. Ingridos ir Povilo lūpomis tarėme „AČIŪ TĖČIAMS“, tapusiems stipriausia atrama savo šeimai.

Asociacija dėkoja projekto geradariams:

-   šeimoms, pasakojančioms jautrias istorijas;

-   Orlov Visual Agency už vaikučių fotosesiją ir profesionalų vizualinės koncepcijos įgyvendinimą;

-   Šviesos Centrui ir Kęstučiui Gudaičiui už padovanotą žodžio AČIŪ šviečiančią instaliaciją;

-   Jurgitai Juknaitei-Kozlovai už įkvepiančius tekstus;

-   Teodorui Biliūnui už parodos atidarymo nuotraukas;

-   Kauno klinikų administracijai už šiltą parodos priėmimą.