+37067781570
„Neišnešiotukų pagalbos linija”
Vaiko gimimas atneša stresą

Psichologė apie tai, kai vaiko gimimas atneša ne džiaugsmą, o stresą

Stresas gali tęstis keletą mėnesių ir ilgiau. Kūdikio gimimas yra labai emocingas ir pakeičiantis nusistovėjusią tvarką namuose įvykis. Pasitaiko atvejų, kai kūdikis pasibeldžia ir ateina į šeimą daug anksčiau nei tikimės. Tada tėvai patiria įvairių emocijų, patenka į stresinę situaciją, kuri užtrunka nuo kelių minučių iki keleto mėnesių ar dar ilgiau. Visos kylančios emocijos yra natūralios ir reikalingos, kad tėvai kuo greičiau susivoktų esamoje padėtyje ir padėtų vaikeliui stiprėti ir augti.

Tėvai jaučiasi kalti. Dažnai tėvai apibūdina savo savijautą kaip tam tikrų svajonių neišsipildymą, jaučiasi kalti, kad ne viską padarė, kad vaikelis gimtų laiku. Labai dažnai iš mamų, kurių vaikeliai gimsta per anksti, galima išgirsti tokį pasakymą „Ar kas nors kitas gali suprasti, ką aš jaučiu?“. Tikrai negalima žinoti, kaip jos jaučiasi, bet būnant šalia ir dalinantis savo mintimis ir jausmais, galima padėti įveikti atsirandančius sunkumus. Pasitaiko atvejų, kai kūdikėlis gimsta su specialiaisiais poreikiais. Tada tėveliai patiria nusivylimą, baimę, kaltę ir kitas stipriais emocijas, tokio vaikelio atėjimas į šeimą lyginamas su artimo žmogaus netektimi.

Daugelis tėvų apibūdina tai kaip kritimą iš laimės, lengvumo ir džiugesio aukštumų į nevilties bedugnę. Remiantis E. Kubler-Ross reakcijomis į mirtį, skiriamos tokios abiejų tėvų, susilaukusių vaikelio su specialiaisiais poreikiais, išgyvenimo pakopos: neigimas, derėjimasis, pyktis, depresija, susitaikymas su vaiko sutrikimu.

5 etapai, kuriuos išgyvena tėvai, susilaukę specialiųjų poreikių turinčio mažylio:

Pradinė reakcija (pirmoji pakopa) į netikėtą žinią dažniausiai pasireiškia šoku, fakto neigimu, per dideliu susirūpinimu, pasitikėjimo savimi praradimu, bejėgiškumu. Tokiai būsenai užsitęsus per ilgai, ji gali tapti didele problema visai šeimai ir stipriai paveikti kasdienę motinos ir tėvo nuotaiką, savijautą bei sveikatą. Kartais sutuoktiniai išgyvena didelę įtampą dėl tarpusavio bendravimo nesutarimų.

Per antrąją (derėjimosi) pakopą, kuri dažnai pasireiškia, kai vaikelis gimsta su negalia, abu tėvai laukia stebuklo, galinčio teigiamai pakeisti vaiko raidą. Jie tiki antgamtinėmis jėgomis, paramedicina ir kitais netikrais dalykais, pradeda įtikėti arba sustiprina tikėjimą Dievu, atranda atsvarą religijoje. Dažnai sutuoktiniai aukojasi, labai daug stengiasi, nes mano, jog didelės pastangos pagydys vaiką. Tarsi tai būtų atlygis už sunkų darbą.

Trečiojoje pakopoje, kai gimdytojai įsisąmonina esamą situaciją, jie pradeda pykti ant aplinkinių, jog nepadeda, negydo ar tiesiog nesupranta. Kartais pyktis nukrypsta į save, jog nesugebėjo padaryti visko, ką galėjo. Tokiu momentu šalia jaučiamo pykčio tėvai patiria gėdą, kaltę, skausmą ir kitus dviprasmius jausmus. Jei pykstama sveiko proto ribose, yra gerai – tai palengvina psichologinę naštą.

Ketvirtojoje pakopoje sutuoktiniai supranta, jog pyktis nieko nepakeis. Tada šeimą apima slegiantys jausmai. Kartais ši depresiška nuotaika trunka labai trumpai, o kartais užsitęsia labai ilgai ir tampa didele problema.

Paskutinė pakopa – susitaikymas su situacija–adaptacija. Tai reiškia, kad abu tėvai išmoksta gyventi su savo vaiku, kuriam reikalinga ypatinga pagalba ir priežiūra. Šioje pakopoje tėvai pastebi, kad vaikui ne tik reikia duoti, bet ir kažką iš jo gauna.

Nederėtų pamiršti, jog šios pakopos nebūtinai būna viena po kitos. Pasitaiko šeimų, kurios greitai pasiekia paskutiniąją pakopą, lengvai išgyvenę pyktį ar depresiškumą. Kartais praėjus tam tikram laikui ir atgavus psichinę pusiausvyrą, aplinkybės priverčia vėl patirti neigiamus jausmus, sugrįžti į ankstesnes pakopas. Šeimos nėra vienodos. Todėl norisi šeimas nuraminti ir paskatinti kreiptis pagalbos į artimuosius ir specialistus, kad kuo greičiau būtų galima pasirūpinti savo vaikeliu, o tėveliams lengviau susitaikyti su esama situacija.

Parengė: psichologė psichoterapeutė Elena Mickevičienė.