Anksčiau laiko gimę naujagimiai ir jų tėveliai patiria daug problemų, tarp jų – ir susijusių su vaikelio sveikata. Šiuolaikinėje medicinoje šių mažylių priežiūrai yra sukurta daugybė vaistų ir pažangiausios įrangos arsenalas. Tačiau visi mokslo laimėjimai negali pakeisti motinos pieno, meilės ir glamonių svarbos.

Pojūtį, kaip nesklaidomą psichinę konstantą, sukelia vidiniai ir išoriniai dirgikliai. Jutimo organai ir smegenys sudaro sistemą, kuri analizuoja ir perduoda iš išorinio pasaulio gautą informaciją. Todėl tik gimęs naujagimis per pojūčius pradeda mokytis pažinti pasaulį. Glamonės, švelnūs ir šilti prisilietimai, artumas to žmogaus, kuris kūdikį prižiūri, juo rūpinasi, leidžia suvokti, kad esame apsupti artimų žmonių saugumo ir meilės.

Dar 1950 m. atlikti tyrimai su beždžioniukais įrodė, kad prisirišama prie to, kas teikia švelnumą ir jaukumą. Mokslininkai padarė išvadą, kad žmogaus naujagimio prieraišumui taip pat svarbus kūno sąlytis su tėvais. Pirmoje motinos ir vaiko simbiozės fazėje labai svarbu, kad juodu daug bendrautų ir vienas kitą liestų. Švelni, kūdikio poreikius, jo kūno kalbą suprantanti motina leidžia jam pačiam pamažu suvokti savo poreikius ir kūno funkcijas.

Neišnešioti naujagimiai gimsta tuo vystymosi laikotarpiu, kai jų brendimo procesas nėra baigtas. Po gimimo jie netenka optimalios gimdoje suteiktos aplinkos, kuri saugojo juos nuo per didelės sensorinės ir motorinės stimuliacijos. Tiriant anksčiau laiko gimusius naujagimius, buvo pastebėta, kad jų nervų sistema yra mažai organizuota. Neatitinkanti motinos įsčių po gimimo aplinka trikdo kūdikio miegą dėl pastovių lytėjimo ir garsinių dirgiklių – tai nepalankiai veikia tolesnę nervų sistemos raidą. Šie dirgikliai sukelia anksčiau laiko gimusiam naujagimiui skausmą, kuris daro įtaką viso naujagimio organizmo vystymuisi.

Daugelis tėvų taip pat patiria didžiulį psichologinį stresą, susiduria su elgesio ir laktacijos problemomis dėl atskyrimo su naujagimiu. Laimei, egzistuoja saugus būdas šiems procesams sušvelninti, pagerinti ne tik vaikelio, bet ir tėvų psichosomatinę savijautą – tai plačiai taikomas kengūros metodas.

Pirmą kartą šis metodas pritaikytas 1978 m. Kolumbijoje, Bogotos mieste dėl padidėjusio sergamumo ir mirtingumo naujagimių reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuose. Gydytojai Rey ir Martinez pristatė naują metodą slaugytojų ir techninių išteklių trūkumui mažinti. Jie pasiūlė, kad neišnešiotų naujagimių mamos nešiotų savo kūdikius su savimi visas 24 valandas per parą. Mamos net miegodavo pasirišusios mažylius po rūbais lyg kengūros sterblėje. Naujagimio galva būdavo pasukta ant šono taip, kad ausytė būtų virš mamos širdies. Jeigu naujagimiui prireikdavo deguonies, jis būdavo tiekiamas per deguonies kaukę, pritaisytą prie mamos krūtinės. Šie naujagimiai buvo sekami gydytojo ir išvykus.

Galiausiai šio metodo taikymas davė mažesnio sergamumo ir mirštamumo rezultatus. Kengūros metodo iniciatyva buvo palaikyta UNICEF, jis plito ir įgijo populiarumą visoje Europoje, JAV, o vėliau ir Lietuvoje.

Šis metodas gali būti taikomas visą parą arba trumpais periodais, palaipsniui ilginant juos, priklausomai nuo to, kaip juos toleruoja turintis sveikatos sutrikimų naujagimis. Jį taip pat galima pradėti taikyti naujagimiui tik gimus, po kelių valandų po gimimo, ar net praėjus kelioms dienoms ar savaitėms.

Mokslininkai, daugelį metų tyrinėję ir pripažinę šio metodo naudą, padarė išvadą, kad jis atkuria kūdikio ir motinos santykių modelį, kuris padaro ir mamą, ir kūdikį laimingesnius ir sveikesnius, ko negali padaryti nei inkubatoriai, nei buteliukai, nei pieno mišiniai.



Vaikučio laikymas krūtine ant krūtinės yra vadinamas kengūros metodu.

Kengūros metodo nauda kūdikiui:

• padeda sureguliuoti kūdikio širdies ritmą ir kvėpavimą – gerėja oksigenacija, sumažėja apnėjų ir bradikardijų;
• normalizuojasi naujagimio kūno temperatūra;
• kontaktas su motina veikia raminamai, mažėja stresas ir greitai pasiekiama ramybės būsena, naujagimis ramiau miega;
• jaučiamas sumažėjęs fiziologinis ir elgesio atsakas į skausmą;
• greičiau auga svoris; sustiprėja ryšis tarp vaiko ir motinos;
• skatinamas naujagimio kognityvinis vystymasis, t. y. gerėja protinės ir motorinės raidos rodikliai;
• mažesnė infekcijos, komplikacijų ir apatinio kvėpavimo takų ligų tikimybė;
• ankstesnis išrašymas iš ligoninės.

Kengūros metodo nauda mamai:

• emocinis stabilumas;
• pasitikėjimas savimi;
• didesnė kompetencija savo naujagimio priežiūroje;
• pagerina žindymo sėkmę ir ilgesnę žindymo trukmę;
• sustiprėja ryšys su vaiku, o tuo pačiu ir pasitenkinimas pačia motinyste.

Neseniai mokslinėje literatūroje buvo paskelbti tyrimai, įrodantys ilgalaikę kengūros metodo naudą. Norėdami palyginti, mokslininkai įvertino anksčiau laiko gimusius tuos naujagimius, kurie buvo slaugomi tik inkubatoriuose, ir tuos, kuriems buvo taikytas šis metodas. Jie buvo tikrinami septynis kartus visus pirmuosius 10 gyvenimo metų. Paaiškėjo, kad tokie vaikai geriau miega, geriau mokosi, mažiau kenčia nuo širdies ritmo sutrikimų ir sėkmingai kuria santykius su tėvais ir bendraamžiais. Tai dar kartą įrodė, kad motinos šiluma, švelnumas ir sensorinė stimuliacija teigiamai veikia smegenų vystymąsi ir sustiprina ryšį tarp motinos ir vaiko bei pagerina jų santykius ateityje.

Tad kuo dažniau glauskime prie savęs, bučiuokime ir apkabinkime savo jau net paaugusius mažylius!