Juozapėliui

ir visiems kūdikėliams, pasaulį išvydusiems per anksti

Buvo labai graži rudeniška diena. Danguje vienoje pusėje švietė saulė, o kitoje – lijo lietus. Skaidrūs vaivorykštiniai lašeliai iš pradžių krito ant medžių lapų, tada leidosi jų kamienais žemyn, į iškeltas žolių bei smilgų rankeles, tarsi kažkas, didelis ir nematomas, būtų siuntęs savo telegramas iš aukštybių. Paukščiai mėlynomis plunksnomis irgi rašė laiškus – džiugiausius giesmynus – po debesimis. O voverės, tarsi didmiesčių poniutės, lakstė pušų podiumais, demonstruodamos savo pūstas uodegėles. Tūkstančiai voriukų, it apsukrūs prekybininkai, užlįsdavo praeiviams prieš akis su savo plonytėliais, vos juntamais šilkais ir tąja šilkine migla apvyniodavo rudenišką paveikslą, tarytum atsargiai pakuodami brangią neįkainojamą dovaną, kurią reikės saugiai pervežti per pažliugusius, o vėliau šalčio sukaustytus žiemos vieškelius…

Taigi tokią spalvų, giesmių bei gyvybės kupiną dieną pasaulin atėjo mažas mažas vaikelis. Jis buvo toks mažutėlis – lyg duonos pagrandukas ir iš pradžių nemokėjo net kvėpuoti… Tarsi pasakų karalaičiui jam pastatė gražų stiklo namelį, o jo viduje susuko lizdelį iš gražiausiai pasaulyje giedančių paukščių plunksnų. Jame vaikelis gulėdavo ir sapnuodavo esąs… ne, ne paukštelis, o mažytė žuvytė, plaukiojanti jaukios prieblandos jūroje. Sapno pabaigoje virš jūros visada patekėdavo skaisti skaisti saulė, o jį sužvejodavo dvi šiltos ir geros rankos…

Mamytė žvelgdavo į savo pagranduką ir vienintelė regėdavo jo sapnus. Ji negalėjo, kaip kitos mamos, paimti ir nešioti savo vaikelio ant rankų. Bet nešiodavo jį širdyje ir akimis glostydavo mažut mažutėlius jo rankų pirštelius ar kojų pėdutes.

Vieną naktį mamytė taip pat susapnavo sapną. Matė jame stiklo namelį su lizdeliu. Bet vaikelio tenai nebuvo. Tik baigianti išblėsti jo kūnelio šiluma… Ir jai pasidarė taip nenusakomai baisu, kad negalėjo net kvėpuoti… Atrodė, kad jos širdis pavirto molio ąsočiu, į kurį pikta ranka tamsoje paleido akmenį ir jis suaižėjo į tūkstantį nesuklijuojamų gabalėlių… Arba kad ji pati yra tas akmuo, nežinia kieno paleistas ir krintantis krintantis į baisią bedugnę erčią…

Bet staiga mamytė nubudo, tarytum kažkas, didelis ir nematomas, būtų perjungęs kitą televizijos kanalą ir anas baisus filmas liko amžiams nepabaigtas. Ji puolė prie stiklinio namelio ir, aišku, rado jame savo šiltą, pienu kvepiantį pagrandėlį. Iš užmerktų jos akių riedėjo meilės ir dėkingumo ašaros… Mamytė verkė iš laimės ir džiaugėsi, kad josios širdis nesuaižėjo į tūkstantį šukelių ar kad nepavirto į akmenį… Atsargiai atsargiai iškėlė iš lizdo savo vaikelį, prisiglaudė prie krūtinės ir pirmą kartą išgirdo, kaip ramiai ir palaimintai jis kvėpuoja. Šypsodamiesi pro miegus jiedu sapnavo vieną ir tą patį sapną ir niekada nesužinojo, jog tolimuose, svetimuose kraštuose mamos kartais iš tikrųjų neranda ar nesulaukia savo vaikų, ir joms iš tikrųjų suplyšta širdys, ir niekas jų nesuklijuoja…

Voriukai zuja aukštyn žemyn, ir šilko užuolaidos jau tuoj bus baigtos… Jos tokios lengvutės, jog vėjas, sklęsdamas rudens scena, jas lengvai atitraukdavo ir galėdavai matyti, koks neapsakomai gražus ir didelis pasaulis driekiasi už jų…

Autorė: Eglė Venslovaitė Šiliūnienė

Tapyba: Laimonas Šmergelis