Ilgai trukusioje kovoje už gerokai per anksti gimusios dukrelės gyvybę nugalėjusios Julijos Kulik-Dulskienės pasakojimas- tikras manifestas jaunoms mamoms.

Kantrybė ir pasiaukojimas

Niekada nepasižymėjau kantrybe, tačiau šių metų „Metų kaunietės“ rinkimuose buvau pagerbta būtent už ją. Tai, ką išgyvena kiekviena mama, kiekviena šeima susilaukusi anksčiau laiko gimusio vaikelio norom nenorom išugdo beribę kantrybę.Tačiau ne apie laukimą, kada išauš ta diena, kai pradėsi lengviau kvėpuoti, nebijodama dėl savo naujagimio gyvybės, norėčiau papasakoti. Begalinės kantrybės reikia kovojant dėl pieno lašo, kuris buvo gyvybiškai svarbus mano dukrelei.

Šeimoje nėštumas buvo labai lauktas, o žinia, kad po širdimi nešioju ne vieną, o dvi identiškas gyvybes, netikėta. Žinojau, kad mano monozigotinių dvynių nėštumas rizikingas. Nėštumo priežiūrą galėčiau vertinti 200% – sveikata buvo sekama ne tik mus prižiūrinčio ginekologo, bet ir Kauno klinikų rizikingų nėštumų kabinete, kuriame lankiausi kas dvi savaites.

Nėštumo metu man buvo nustatytas gestacinis diabetas, greitai augo svoris, tino kojos, tačiau tyrimai pavojingo baltymo kiekio ,nėštumo komplikacijos- preeklampsijos požymio- nerodė.

Recipientė ir donorė

Gimdymas prasidėjo labai anksti- 28 nėštumo savaitę.

Gyvename prie pat Kauno klinikų, greitai atskubėjusios greitosios pagalbos automobilyje man prasidėjo sąrėmiai. Praėjo pora valandų ir mano mažylės jau buvo gimusios. Nespėjau net suvokti, kad mano nėštumas baigėsi ir pasaulį išvydo mano dukrelės, kurias Naujagimių reanimacijos skyriaus medikai akimirksniu išvežė į skyrių.

Priešlaikinio gimdymo priežastis- preeklampsija, pereinanti į HELLP formą, kai pavojus kyla ne tik vaisiaus, bet ir gimdyvės gyvybei.

Mano dukrytėms buvo nustatytas dvynių transfuzijos sindromas, kai dvyniai dalinasi viena kraujotaka.

Danielė buvo recipientė. Dėl kraujo pertekliaus gimė raudona, jos kraujas buvo labai tirštas ir jį net du kartus teko perpilti. Emilija- donorė, ir dėl kraujo trūkumo gimė visiškai balta.

Abiejų dukrelių būklė buvo kritinė. Medikai nežadėjo nieko gero, tačiau aš nė akimirkos nepraradau vilties, kad viskas bus gerai.

Deja, bet po poros dienų netekome Emilijos.

Medicinos praktikoje didesnę tikimybę išgyventi turi transfūzijos sindromo dvynys donoras. Todėl medikai, netekus donorės, labai skeptiškai vertino recipientės galimybes išgyventi. Mus prižiūrinti medikė net ištarė žodžius: tikėkimės, kad tai buvo vienos dvynės auka tam, kad išgyventų kita.

Po vieną lašą

Netekus vienos mažylės jėgos kovoti už kitą užaugo keliskart.

Pirmosiomis anksčiau laiko gimusio naujagimio dienomis tėvams leidžiama tik stebėti savo naujagimį per inkubatoriaus sieneles. Vienintelis dalykas, kaip galėjai padėti savo naujagimei,- tai nešti neįkainojamą mamos pieno lašą.

Tačiau para, praleista Reanimacijos skyriuje, ir šokas netekus antrosios dukrytės užblokavo pieno gamybos centrą- smegenis.

Džiaugiuosi, kad būdama nėščia lankiau žindymo kursus, kad pagimdžiusi sulaukiau Kauno klinikose dirbančių žindymo specialistų pagalbos. Gautos žinios neleido nuleisti rankų. Žinojau, kad pieno turiu, tačiau privalau kaip įmanoma greičiau išgyventi dukrelės mirtį- juk jos gedėti galėsiu visą gyvenimą, o mano kovojančiai dukrelei manęs ir mano pieno reikia čia ir dabar.

Dešimt parų pieno neturėjau. Per parą miegodavau keturias valandas- visą kitą laiką praleisdavau Naujagimių reanimacijos skyriuje ir traukdama pieną, kurio, per kelias valandas, pavykdavo ištraukti tik vieną lašą.

Bandžiau įvairius pieno skatinimo būdus, net ir pačius absurdiškiausius. Dabar galiu pasakyti, kad įjungti smegenis pienui atsirasti man padėjo susitaikymas su netektim, mezgimas, dukrytės kvapas ir nuotraukos. Megzdama nusiramindavau, o reanimacijoje dirbančio personalo prašydavau vata aptrinti dukrelę, kad jos kvapas būtų šalia manęs. Juk naujagimio kvapas, naujagimio prisilietimai ir skatina mamos pieno gamybą.

Pirmojo bandymo stebuklas

Su dukrele Kauno klinikose gyvenome du mėnesius. Daugiau nei mėnesį Danielė pienelį gaudavo per zondą, nes gimusi ne tik nemokėjo nuryti, bet ir kvėpuoti.

Išmokyti anksčiau laiko gimusį naujagimį žįsti- tikras išbandymas mamai. Neonatologijos klinikoje daug dėmesio skiriama natūraliam naujagimio žindymui skatinti. Pati slaugymo metu susipažinau su mama, kuri savo pirmąjį neišnešiotuką sėkmingai žindė krūtimi.

Tikros istorijos padrąsino siekti daugiau nei nutrauktas mamos pienas buteliukyje. Užbrėžiau tikslą išmokyti dukrelę žįsti krūtį, ir pats pirmas bandymas nustebino ne tik mane, bet ir slaugytojas: dukrelė išgėrė net 40ml. Tai prilygo stebuklui. Pagalvojau, kad galbūt bent šitas mokslas mums pavyks sklandžiau.

Tolimesni bandymai nebuvo tokie sėkmingi, ir dar beveik mėnuo praėjo mokant dukrelę žįsti.

Labai norėčiau pameluoti

Namo grįžome, kai Danielei buvo 37 „nėštumo“ savaitė. Ji jau pati traukė pieną. Gimimo svoris nuo 1100g paaugo iki 1700g ir tai buvo labai didelis pasiekimas.

Tačiau dukrelė dar buvo labai silpna. Mačiau, kad jai dar per sunku ištraukti reikiamą pienelio kiekį iš krūties, todėl mėnesį laiko su ja žaidėme: leisdavau krūtį žįsti tiek, kiek ji pajėgia, o vėliau likusį kiekį, duodavau iš buteliuko.

Toks maitinimas užtrukdavo labai ilgai. Turėdavau ne tik iš anksto išsitraukti pienelio, kad galėčiau primaitinti, bet ir kantriai laukti, kol mažylė pagal jėgas pasisotins pati. Ilgainiui žindymas užtrukdavo vis ilgiau, primaitinamo pienelio kiekis mažėdavo, ir vieną dieną pieno buteliuko jau neprireikė.

Norėčiau pasakyti, kad nuo to laiko mums viskas sklandžiai sekėsi, bet meluočiau. Susidūrėme su daugybe žindymo problemų: porą kartų patyrėme laktostazę, teko gerti antibiotikus. Dukrelei „nugydyta“ pienligė išplito net ant veido ir užpakaliuko, o, kaip žinoma, esant net lengvesnei pienligės formai kūdikiui skausminga ir sunku žįsti.

Danielė spjaudavo krūtį, atsisakydavo žįsti, rėkdavo. Iš pradžių padėdavo žindymas ant gimnastikos kamuolio šokinėjant, vėliau jau tik apgaudinėjimas- pasiūlytas žindukas greitai buvo keičiamas krūtimi.

Bet viską perėjome, viską išgyvenome. Abi neturėjome teisės nuleisti rankų, nes kovojome ne tik už išgyvenimą, bet ir sveiką ateitį.

Darželis nesargdina

Dabar Danielei treji su puse. Kažkada turėtas noras žindyti tiek, kiek norės pati dukrelė, pasikeitė į poreikį nutraukti maitinimą, kai jai buvo dveji metai ir du mėnesiai.

Žinojau, kad rudenį reikės dukrelę leisti į darželį, ir teko iš anksto po truputį ją pratinti būti savarankiškesnę. Galbūt dauguma ilgai žindančių mamų sakys, kad žindymas neturi įtakos savarankiškumui, tačiau aš, kaip mama, jaučiau ir žinojau, kas yra geriausia mano vaikui.

Dabar vasaros atostogos. Pirmieji metai darželyje praėjo puikiai- Danielė ne tik gana greitai adaptavosi naujoje aplinkoje, bet ir retai sirgo, nors dažnam anksčiau laiko gimusiam naujagimiui prognozuojama ligoniuko dalia. Tikiu, kad labai didelę įtaką jos imunitetui ir vystymuisi davė būtent mamos pienas.

Galbūt ši mūsų istorija, o ir naujagimių anksčiau laiko susilaukusių tėvų asociacija „Padedu augti“ padės jaunoms mamytėms nenuleisti rankų susidūrus su pirmaisiais nesklandumais žindant. Juk kovojame ne dėl savo patogumo, ne dėl mados žindyti natūraliai, o dėl sveikos savo vaiko ateities.

Dėmesys pasaulio mastu

Prieš 22 metus Pasaulio sąjunga žindymui remti paskelbė Pasaulio žindymo savaitę, siekdama sutelkti pastangas ir palengvinti veiksmus skatinant, apsaugant ir remiant žindymą. Nuo tada kiekvienais metais Pasaulio žindymo savaitė minima pirmą rugpjūčio savaitę.

Nuspręsta, kad moterys ir jų šeimos turi gauti mokslo įrodymais pagrįstą informaciją bei paramą, nepriklausomą nuo verslo interesų- kūdikiams skirtų maisto produktų pramonės ir pan.

Būtina skleisti, informuoti ir didinti supratimą apie žindymo svarbą, sutelkti žmones imtis veiksmų. Pasaulio žindymo savaitė yra masinio sąmoningumo didinimo ir žindymo skatinimo pavyzdys.

Motinos turi gauti informaciją, kvalifikuotą klinikinę pagalbą, konsultacijas ir praktinę bei emocinę paramą, kad galėtų žindyti vaikus, kad ir kur būdamos. Motinystės apsaugos teisės gali padėti dirbančioms motinoms toliau tęsti žindymą.

Žindymas ne tik padeda išsaugoti kūdikių ir vaikų gyvybę, bet taip pat yra labai naudingas motinų sveikatai.

Ekspertai rekomenduoja

Pradėti žindyti naujagimį per pirmą pusvalandį ar valandą nuo jo gimimo.

Iki šešių mėnesių kūdikius maitinti tik motinos pienu.

Tęsti žindymą iki dvejų metų ar ilgiau, kartu užtikrinant tinkamą papildomą maitinimą.

Išimtinis žindymas (tik motinos pienas ir nieko daugiau) pirmus šešis mėnesius yra ypač svarbus.

Įrodyta, kad ankstyvas ir išimtinis žindymas gerina naujagimių priežiūrą bei mažina jų mirtingumą.

Nežindomi kūdikiai patiria septynis kartus didesnę riziką mirti nuo viduriavimo ir penkis kartus didesnę riziką- nuo plaučių uždegimo, palyginti su kūdikiais, kurie maitinami tik motinos pienu.

Jungtinių Tautų vaikų fondo 2012m. pranešime pabrėžiama, kad tik 37% kūdikių visame pasaulyje yra maitinami motinos pienu pirmuosius šešis mėnesius, todėl kyla pavojus beveik dviem trečdaliams kūdikių išgyventi ir sveikai vystytis.

Kauno diena. Sveikata. 2014 m. rugpjūčio 12 d.