Tik su naujagime grįžusi namo ir žiūrėdama Amerikoje nufilmuotą 26-tą nėštumo savaitę gimusio vaikučio kelionę, moteris suprato, ką iš tiesų patyrė. „Buvau užslopinusi emocijas. Tame vaizdo filme pamačiusi, kaip keičiami kvėpavimo aparačiukai, kaip mažylis glaudžiasi prie mamos „kengūruojant“, kaip atsimerkia, supratau, kokį kelią ėjome kartu su dukryte. Sukilo visos emocijos“, – pasakoja Agnė Navakauskė, iki šiol prisimenanti tą mažą namelį, kuriame ilgus mėnesius ligoninėje gyveno anksčiau gimusi jos mažylė.

Agnės Navakauskės dukrelei Adrijai, kurios vardą išrinko tėtis atostogaudamas prie jūros, jau penkeri. Dabar ji smalsi, stropi, visus mylinti mergytė. Tačiau, gimusi 26 nėštumo savaitę, mažylė tesvėrė 884 gramus. „Mažiau nei cukraus pakelis. Jos rankytė apėmė tik mažojo mano piršto pagalvėlę, o išsitiesusi ji buvo lyg 30 centimetrų liniuotė. Ją vadinome Coliuke. Tada skaitėme jai šią pasaką ir dabar dukrytė dažnai prašo ją paskaityti“, – atvirai savo šeimos istorija dalijasi Agnė. Tačiau iki laimingos pasakos pabaigos šeimai teko išgyventi ne vieną nerimo valandą.

Mažos mergytės didelis stebuklas

Viskas prasidėjo svečiuojantis pas vyro mamą Šiauliuose. Pastebėjusi įtartinus požymius, nuojautos vedina, moteris nuvyko į miesto ligoninę. Atlikę tyrimus, gydytojai nusprendė Agnę palikti stebėjimui, nors šeima prašė leisti vykti į savo miestą – Kauną. „Po akimirkos atėjo gydytoja ir pasakė, kad esu skubiai vežama į Kauno klinikas – prasidėjo kristalizacija (vaisiaus vandenų tekėjimas)“, – baimės kupinas akimirkas ir kelionę greitosios pagalbos automobiliu prisimena Agnė.

Pasiekti Kauną nebuvo taip paprasta – kelionė nepraėjo be netikėtumų. „Mums bevykstant sprogo greitosios pagalbos automobilio padanga. Vairuotojas ją keitė, rodos, visą amžinybę. Kai pagaliau atvykome į Kauno klinikas, ten radau jau valandą manęs laukiantį vyrą, atvykusį nuosavu automobiliu“, – pasakoja Agnė, kuri tuomet po dviejų dienų natūraliu būdu pagimdė mergytę.

Laukimo metu šeima nežinojo būsimo mažylio lyties. Abu džiaugėsi gimus mergaitei – išsipildė Agnės vyro svajonė dukrytę vadinti Adrijos vardu. Be to, nors ir labai ankstyvas, gimdymas buvo sklandus. „Medikai, be galo malonūs ir atsidavę savo darbui, viską papasakojo nekeldami jokios įtampos. Po valandos jau galėjau pamatyti savo mažylę. Ji buvo apraizgyta įvairiais laidukais ir pypsinčiais aparačiukais. Mums suteikė visą reikiamą psichologinę pagalbą, paaiškino situaciją. Beliko tik augti ir stiprėti“, – sumišusias džiaugsmo ir baimės emocijas prisimena moteris. 

Nerimo ir džiaugsmo sūpuoklėse

Namo su mažyle šeima keliavo sulaukus 35-tos jos savaitės. Iki tol teko patirti besikeičiančių emocijų sūpuokles. Neramino sunkiai augantis dukrytės svoris: kiek per dieną priauga, pusė tiek kitą dieną nukrenta. Tačiau mažylė visada buvo rami, rodėsi, net šypsodavosi. „Ligoninėje naudojamas nuostabus kengūros metodas – oda prie odos (angl. skin to skin). Taip išgulėdavome krėsle po kelias valandas, abi ramios, laimingos, viena kitą jausdamos. Vėliau tą galėjo daryti ir tėtis. Jis skaitydavo Coliukės pasaką ir ragindavo sustiprėti, kad kartu eitų valgyti braškinių ledų“, – šypsosi Agnė ir atskleidžia, kad šie ledai dabar yra vieni iš dukrytės mėgstamiausių.

Mažylė atrodė rami, tačiau buvo daug nežinomybės ir nerimo. Teko lašinti kraują hemoglobino pakėlimui. 32 savaitę po oftalmologo apžiūros buvo nustatyta retinopatija (tinklainės atšokimas). Laimei, 39 savaitę jauni tėveliai sužinojo – šią diagnozę mažylė išaugo. Medikai įtarė ir mergytės klausos sutrikimą. „Negalėjau tuo patikėti, nes visada reagavo į garsus. Po kurio laiko buvo daromas išsamus klausos tyrimas ir paaiškėjo – viskas puiku. Gydytoja sako, kad greičiausiai ir šią problemą išaugo“, – jaučiasi dėkinga Agnė. 

Moteris pasakoja, kad dukrytė iki šiol jiems krečia pokštus be jokių repeticijų. „Vaikai paprastai bando sėstis, stotis, ropoti, o Adrija nieko nebando – ji tik stebi ir stebi, o vieną dieną ima ir idealiai viską padaro: atsisėda, pradeda vaikščioti, gražiausiai valgo. Labai anksti pradėjo kalbėti. Dviejų metukų išėjo į darželį be sauskelnių ir čiulptuko, mokėdama paprašyti, ko nori. Visada mums kėlė streso nieko nebandydama daryti, bet tada, kol kiti vis dar bandė, ji jau idealiai darė“, – iki šiol dukrytės siurprizais stebisi Agnė.

Šeima jaučiasi dėkinga savo šaliai

Mažosios Adrijos istorija įtikina, kad medicinos dėka labai anksti gimę mažyliai užauga sveiki ir laimingi. Mergytė lanko darželį ir anglų kalbos pamokėles, yra žingeidi, mėgsta bendrauti su vaikais, kartu su mama suktis virtuvėje, o užaugusi svajoja tapti pilote arba policininke. „Ankstukai – labai protingi vaikai, juk ne veltui jie taip atkakliai kabinasi į gyvenimą“, – kitiems tėvams vilties įkvepia Agnė.

Ligoninėje moteris stengėsi išlikti stipri. „Jei anksčiau galėdavau verkti per kiekvieną romantinį filmą, tai gimus dukrytei buvau kieta kaip uola. Buvo neramių momentų, bet visada tikėjau savo vaiku ir medikų darbu – jie tikrai žino, ką daro“, – jaučiasi dėkinga A. Navakauskė ir pabrėžia, kad Lietuva yra nuostabi šalis, galinti didžiuotis savo žmonėmis ir pažanga medicinos srityje. 

Adrijos gimimo istorija galėjo susiklostyti daug liūdniau – mergytė gimė savaitė po šeimos atostogų Ispanijoje. „Dėkoju Dievui ir savo šaliai, kurioje gimdžiau, nes tikriausiai nebūtume jos turėję. Čia svarbi kiekviena gyvybė, kiekvienam gimusiam suteikiama viltis ir teisė kabintis į gyvenimą. Mums gera gyventi čia, kur jaučiamės svarbūs. Sakome begalinį „ačiū“ Lietuvai“, – susijaudinusi dėkoja Agnė.

Asociacijos „Padedu augti“ socialinė iniciatyva

Asociacija „Padedu augti“, teikianti pagalbą ir bendrystę ankstukų susilaukusioms bei sergančių naujagimių šeimoms, inicijuoja socialinį projektą „Ačiū“, kuriuo siekia parodyti, kad sėkmingas anksčiau laiko gimusio mažylio augimas nėra savaime suprantamas dalykas. „Sovietmečiu naujagimiais buvo laikomi tik nuo 28 gestacinės savaitės gimę mažyliai, sveriantys vieną kilogramą ir daugiau. Gimę anksčiau buvo laikomi tiesiog persileidimu, jiems nebuvo teikiama jokia pagalba. Tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę naujagimiu laikomas nuo 22 savaitės gimęs mažylis, kuriam suteikta teisė medicinos pagalba kovoti už savo gyvybę“, – leidžiančiais didžiuotis faktais dalijasi asociacijos vadovė Inga Laukytė-Budrienė.

Adrijos istorija organizacija „Padedu augti“ ir mergaitės šeima nori pasakyti „AČIŪ LIETUVAI“ už mažylių teisę gyventi. „Statistika rodo, kad mūsų šalyje kasdien gimsta trys neišnešioti naujagimiai, kasmet – dešimtys tokių mažylių kaip Adrija. Tačiau jie išgyvena ir auga“, – dėkinga jaučiasi asociacijos vadovė Inga. „Labai džiaugiamės, kad apie anksčiau laiko gimusius vaikučius galime kalbėti drąsiai ir garsiai, kas anksčiau buvo tabu“, – jai antrina ankstukės mama Agnė.  

Moteris pabrėžia, kad iki dukrytės gimimo apie ankstukus nieko nežinojo ir informacijos buvo nedaug. Ji džiaugiasi, kad patirtimi ir padrąsinimais tuomet gausiai dalinosi minėtos asociacijos vadovė Inga. „Tai buvo tyrų emocijų ir atjautos kupinos arbatos popietės. Tokia rami buvau dėl nuostabaus ryšio ir palaikymo, mamiškos bendrystės, nuolatinio pasiteiravimo, kaip sekasi, kaip aš jaučiuosi, – stiprybės suteikusia asociacijos veikla ir jos vadove žavisi Agnė. – Tai nuostabi bendruomenė, kur mamos dalinasi padrąsinimais, istorijomis, vaikučių pasiekimais. Vienos kitas sveikina vaikų gimtadienių proga, dalinasi būtiniausiais daiktais. Tokios bendrystės niekur kitur nerasite“. 

Palaikyti sergančių naujagimių susilaukusias šeimas galite skirdami savo 1,2 proc. GPM dalį (paramos gavėjo kodas: 303157604). Kasmet ši, nieko nekainuojanti, parama virsta emocine ir savitarpio pagalba šeimoms, )medicinine įranga Lietuvos ligoninėms ir svarbiais gerovės projektais.

Straipsnio autorė Jurgita Juknaitė – Kozlova

Nuotraukos Sergej Orlov (vaikų) ir Teodoro Biliūno (parodos atidarymo) ir asmeninio šeimos archyvo