Pati būdama suaugusiųjų reanimacijos slaugytoja, tik tapusi ankstuko mama, moteris suprato, koks iš tiesų svarbus ir ypatingas slaugytojų vaidmuo. Turimos profesionalios žinios nepadėjo jai jaustis ramiau. „Dėl kiekvieno pyptelėjimo mano akys krypdavo į monitorių. Nors slaugytojos sakydavo, kad jos čia yra tam, kad jį stebėtų, per 77 dienas, praleistas reanimacijoje, man nepavyko nereaguoti į kiekvieną pyptelėjimą“, – stiprius išgyvenimus apie sūnelio ankstuko gimimą ir slaugytojų emocinį palaikymą prisimena Deimantė Kerienė.  

Sūnelio Benedikto laukimas klaipėdiečių šeimai buvo stebuklingas. „Labai džiaugėmės laukimu. Sūnus yra mūsų stebuklas, nes atėjo pas mus tada, kai atrodė, kad jau nebesulauksime džiugių naujienų. Nėštumo metu jaučiausi labai gerai. Rodos, net nejaučiau, jog laukiuosi. Aplinkiniai mane stabdė, o aš jiems sakydavau, kad jaučiuosi puikiai. Kol nepradėjau draugauti su kraujospūdžio matuokliu...“, – pirmuosius ankstyvo gimdymo požymius prisimena Deimantė.

Pasaulį skubėjęs išvysti mažylis

Ilgainiui kraujospūdžio matuoklis moteriai ėmė kelti baimę. Situacijai pablogėjus teko stabilizuoti ją Klaipėdos universiteto ligoninėje. Tačiau po kelių dienų, situacijai blogėjant, šeima jau vyko į Kauno klinikas. „Paskutines paras iki sūnelio gimimo akušerėms buvau tarsi tiksinti bomba. Kuo toliau, tuo labiau akušerių akyse mačiau baimę dėl manęs ir mano mažylio“, – savo išgyvenimais dalijasi Deimantė.

Išaušus vienam lapkričio vidurio rytui, kai minima pasaulinė neišnešiotų naujagimių diena, moters laukė tyrimai, echoskopija ir pasimatymas su sūneliu ekrane. Kamavo nuojauta, kad laiko iki gimdymo liko nedaug. Todėl Deimantė pradėjo pakuotis daiktus. „Juk išsipakuoti lengviau nei greitai ir skubant viską susidėti“, – su jauduliu prisimena moteris.

Nuojauta pasitvirtino. Netrukus ji jau skambino vyrui. „Užteko pamatyti gydytojos rezidentės žvilgsnį ir supratau, kad jau šiandien susitiksiu su savo stebuklėliu. Viskas vyko taip greitai, kad dabar net sunku suvokti. Operacinėje atsidūriau per trisdešimt minučių. Stengiausi išlikti rami. Tačiau, kokia gali būti ramybė, kai žinai, jog neišnešioti naujagimiai yra ypač trapūs stebuklėliai“, – stiprius išgyvenimus prisimena Deimantė.

Netrukus pasaulį išvydo vos 27 savaičių sulaukęs mažylis. „Mano skruostais riedėjo ašaros, kai išgirdau sūnelio balsą, kuris priminė gailų kačiuko verksmą. Netrukus neonatologų komanda su sūneliu išvyko į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių, o aš – į kitą skyrių tolimesnei priežiūrai. Atėjusi neonatologė suteikė daugiau informacijos apie mūsų mažylį. Tapo lengviau, kai supratau, kad jis jau kovoja už gyvenimą,“ – atsikvepia Deimantė, skruostu riedant susikaupusiai ašarai.

Jaudinantys šeimos išgyvenimai

Profesinė slaugytojos patirtis nepadėjo Deimantei jaustis ramiau ir po gimdymo. „Kartais mažiau žinant gyveni ramiau“, – sako ji. Šeimai teko patirti dar ne vieną iššūkį ir išgyventi galybę emocijų. O pirmasis pasimatymas su mažyliu, kitą dieną po gimdymo, neprilygo niekam.

„Niekada gyvenime nesijaučiau taip, kaip tada. Kūnas lyg aptirpęs. Ausyse spengia. O tu matai mažą, nuostabų žmogutį, prijungtą prie daugybės laidelių ir vamzdelių. Jis buvo toks mažas, kad tilpo delnuose: mažytė nosytė, dailūs, tamsūs plaukučiai, milimetriniai pirščiukai. Lyg mažas šlapias kačiukas. Jaučiau tvirtą vyro ranką ir girdėjau, kaip jis sako, kad viskas bus gerai“, – jautriai pasakoja Deimantė.

Pirmosiomis savaitėmis didžiulis iššūkis buvo išmokti pasirūpinti mažyliu. „Bijojau net prisiliesti prie jo – buvo toks mažas ir trapus. Prisimenu, kaip vieną vakarą slaugytoja Eugenija paklausė, ar noriu padėti pakeisti inkubatoriaus vystyklus. Žinoma, norėjau. Tada pirmą kartą savo mažytį sūnelį laikiau delnuose. Taip, padrąsinta slaugytojų, po truputėlį išmokau pasirūpinti juo: kas tris valandas pamaitinti per zonduką atneštu pieneliu, pakeisti sauskelnes“, – jaudinančią patirtį prisimena moteris.

Deimantė sako, kad slaugytojų palaikymas jai buvo ypač svarbus. „Prisimenu, kaip vieną vakarą, pastūmėta slaugytojos, pati pasiėmiau iš inkubatoriaus sūnelį ir prisiglaudžiau prie krūtinės. Ji paaiškino, kad taip mažylis patiria mažiau diskomforto. Bėgant laikui jaučiausi vis saugiau. Kiekvieno „kengūravimo“ metu mes su mažyliu mėgaudavomės, tyliai jam dainuodavau, niūniuodavau. Kartą abu saldžiai užsnūdome „kengūravimo“ fotelyje, o slaugytoja viskuo pasirūpino“, – dėkinga už slaugytojų rūpestį jaučiasi Deimantė.

Ypatingas ankstukų slaugytojų vaidmuo

Pašnekovė pabrėžia, kad naujagimių intensyviosios terapijos skyrius yra labai jautri ir kupina vilties vieta. Čia slaugytojai atlieka ne tik savo darbą, bet ir psichologų. Deimantei Kerienei pritaria asociacijos „Padedu augti“ vadovė Inga Laukytė – Budrienė, teikianti pagalbą ankstukų susilaukusioms bei sergančių naujagimių šeimoms.  

„Ankstukų slaugytojų darbas apima ne tik slaugą ir priežiūrą, bet ir bendravimą su tėvais. Tokioje krizinėje situacijoje jie yra labai jautrūs. Kai kurie būna išgyvenę vieną iš dvynių ar trynių netektį.

Todėl neatsakingi žodžiai gali labai stipriai užgauti ir palikti žymę visam gyvenimui“, – slaugytojų bendravimo kompetencijos svarbą pabrėžia I. Laukytė – Budrienė. – „Tad Deimantės šeimos istorija norime atskleisti, koks svarbus yra slaugytojo vaidmuo prižiūrint ankstukus, ir padėkoti jiems už jautrų rūpestį“.

Šių slaugytojų pacientai ne tik ankstukai, bet ir jų šeimos. Todėl jiems tenka ypatingas vaidmuo. Deimantė prisimena, kad sunkiais momentais slaugytojos leisdavo pabūti prie sūnelio tiek, kiek norėjosi, visada išgirsdavo iš jų tokią svarbią „tikėkite savo vaiku“ frazę. „Norime pasakyti nuoširdų AČIŪ visiems slaugytojams už padrąsinimus, pamokymus, empatiją, buvimą šalia. Su jūsų pagalba dienos, praleistos ligoninėje, buvo daug lengvesnės. Mūsų patirtis – pati geriausia“, – dėkoja slaugytojams D. Kerienė ir linki išlikti puikiais profesionalais. 

Jautrūs žodžiai ir padėka slaugytojams

Asociacija „Padedu augti“ dalijasi jautriais žodžiais. Ką ankstukams ir jų šeimoms reiškia slaugytojas? 

Tai pirmasis žmogus, kuris švelniomis ir rūpestingomis rankomis glosto mūsų naujagimius, kai reikia – nuramina. Pamaitina, keičia sauskelnes, maudo.

Tai išskirtinius įgūdžius turintis profesionalas, gebantis slaugyti net ir 400 gramų sveriantį mažylį...paimti tyrimus, rasti venas... Teikiantis medicininę pagalbą 24/7.

Tai herojus, išgelbėjęs tūkstančius neišnešiotukų gyvybių.

Tai mokytojas, mokantis šeimas trūkstamų įgūdžių, pvz. kaip taisyklingai plautis ir dezinfekuoti rankas, atidaryti ir uždaryti inkubatoriaus dureles, kaip zonduoti, pakeisti sauskelnes, ,,kengūruotis“ ir t.t. Juk mes to nemokame ir viskas atrodo bauginančiai.

Tai patarėjas, turintis kantrybės paaiškinti, kaip prižiūrėti tokius gležnus mažylius.

Tai guodėjas, matantis ir suprantantis, kad kartais mums būna per sunku stebėti savo sergantį naujagimį, kad esame jautrios dėl esamos situacijos: vaikelio būklės, miego trūkumo, pasikeitusios aplinkos, artimųjų išsiilgimo.

Straipsnio autorė Jurgita Juknaitė-Kozlova