Žinia, kad kauniečių šeimą papildys dar vienas jos narys, buvo visiems labai džiugi. Tuo metu keturmetė Ingridos ir Povilo dukrytė taip džiaugėsi besipildančia svajone turėti broliuką, kad kas vakarą sekdavo pasakas, anot jos, pilvelio gyventojui. Sūnelio laukimas buvo lengvas ir sklandus. Todėl Ingrida negalėjo patikėti, kai ankstų 30-tos laukimo savaitės rytą nubėgo vandenys. „Artimųjų tarpe yra ankstukų susilaukusių žmonių, bet kai visa tai vyksta su tavimi, jautiesi tarsi labai blogame sapne, iš kurio norisi pabusti“, –  prisimena moteris apėmusią didžiulę paniką.   

Išgyvenimai po ankstyvo sūnelio gimimo

Laukdama medikų ir greitosios automobiliu lėkdama į Kauno klinikas Ingrida meldėsi ir tenorėjo vieno – sužinoti, kad jie jo neprarado. Atsikvėpė, kai monitoriuje pagaliau išgirdo kūdikio širdelės tonus. Tačiau kol gimė sūnelis ir dar ilgai po to – pusantro mėnesio – porai teko išgyventi tikrus emocijų kalnelius ne tik dėl sūnaus ankstuko sveikatos, bet ir dėl to, kad buvo atskirti vienas nuo kito.

Pandemijos metu vyras į ligoninę buvo įleidžiamas tik kartą per savaitę penkiolikai minučių. „Pasimatymai su vyru ir dukra vykdavo pasimojuojant per langą. Vėliau ir tai teko apriboti – kaip paaiškinti keturmetei, kodėl jos mama tiek ilgai ligoninėje ir kad situacija su broliu tokia trapi... Jai buvo pirmas toks ilgas išsiskyrimas su mama ir ji reagavo labai jautriai“, – graudinasi Ingrida ir prisimena, kaip dukrytė pirmą kartą broliuką pamatė per trečio aukšto langą.

Po gimdymo, o ypač priešlaikinio, kiekvienai mamai būtina parama ir palaikymas. Tačiau Povilas fiziškai būti šalia negalėjo. Jokių mamų savitarpio pagalbos grupių taip pat negalima organizuoti. Ingrida laikėsi kiek įmanydama. „Stengiausi kuo stipriau tikėti savo mažuoju kovotoju. Šiek tiek ramino žinojimas, kad vyras bent trumpam bus įleistas į Naujagimių intensyvios terapijos skyrių. Labai norėjosi, kad Augustas, anksčiau laiko atėjęs į šį pasaulį, jaustų kažką iš artimųjų esant šalia. Atrodė, kad bent kelių minučių tėčio pabuvimas padeda jam stiprėti“, – tikina Ingrida.

Mažylio būklė tai pagerėdavo, tai vėl suprastėdavo. Nuolatinė įtampa moterį vargino ir sekino. Ilgai užtruko griežtas mažylio maitinimo per zondą kas tris valandas režimas ir mamai trūko miego. „Tomis retomis miego minutėmis pašokdavau nuo kiekvieno kitokio monitorių skleidžiamo signalo. Nuovargis sekino ne tik fiziškai, bet ir emociškai, o dalintis nebuvo su kuo. Liūdėjau, kad vyras neturi galimybės matyti, kaip ligoninėje auga Augustas. Kankino labai stiprus dukros ilgesys. Per visą laiką ligoninėje nemačiau jos gyvai ir neturėjau galimybės apsikabinti“, – iki graudulio atvirai kalba Ingrida.

Vienintelė atrama – tėtis

Tačiau Povilas tikėjo, kad viskas bus gerai, ir palaikė žmoną net ir tada, kai jos pačios tikėjimas sušlubuodavo. Kaip tėčiui išgyventi tokią situaciją? O dar kai esi fiziškai atskirtas nuo mažylio ir žmonos? „Vienas, viduje“– nedaugžodžiauja Povilas. „Jam teko sugerti visas emocijas, gyventi nežinomybėje, rūpintis keturmete dukra, kuri turėjo savų išgyvenimų dėl staiga ir ilgam dingusios mamos, ir tuo pačiu sėkmingai atlikti visas savo darbines funkcijas. Tėtis turėjo būti uola, nepaisant to, kad ir pats buvo trupantis iš vidaus“, – jaudinančius žodžius apie Povilą beria Ingrida.

Tėčio vaidmuo, ankstukų susilaukusiose šeimose, išties ypatingas. „Gimus ankstukui pirma atsakomybė – pasirūpinti žmona, padėti susitvarkyti jai su emocijomis pačiam to neišmanant, bet žinant, kad jai daugiau niekas nepadės. Ne pandemijos laikotarpiu yra asociacija „Padedu augti“, psichologai ar tiesiog užeinantys gydytojai. Pandemijos laikotarpiu nėra nieko, esi viena“, – empatiškai dėsto Povilas, kuris norėdamas perduoti žmonai šiltos naminės sriubos stengdavosi atnešti ją griežtai nurodytu siuntų perdavimo laiku.

Vyras prisimena, kad tuo metu net ir siuntos gimdyvėms buvo griežtai ribojamos. Bet gėles žmonai jis įsigudrino perduoti, kartu su floriste jas slapta supakuodamas. Darė viską, kiek tik įstengė. „Įsivaizduokit psichologą, kuris privalo suteikti pagalbą žmogui, nors jos jam mirtinai reikia pačiam. Žinojau, kad mano žmonai reikia pagalbos, nes ji ten viena, vaikas kažkur kitame gale. Niekas negali įsivaizduoti, ką ji išgyvena. Vienintelė atrama – tėtis, kuris nežino kaip padėti...“, – išgyvenimais dalijasi vyras.

Ankstuko tėtis: „Tamsiausia – prieš aušrą“

Neįprastos namų ruošos užduotys ir atsakomybė dėl vyresnių vaikų, anot Povilo, nėra kažkokie neįveikiami, tėčius užgriuvę rūpesčiai. Ne tai svarbiausia. „Tėčius ankstukų gimimas užklumpa lygiai taip pat kaip mamas – tiek pat nežinios, tiek pat emocinių išgyvenimų. Man gimus, mano tėtis stovėdavo prie ligoninės lango ir kalbėdavo su ką tik pagimdžiusia mama, nes į vidų neįleisdavo. Mums buvo panašiai. Tik anuomet neįleido dėl niekam nežinomų priežasčių, mūsų atveju – dėl pandemijos. Pamenu, kaip stovėdavau prie ligoninės langų, paskambindavau ir tylėdavau, nes žmona negalėjo kalbėti per ašaras, o aš nežinojau, ką pasakyti“, – sunkias dienas prisimena Povilas, regis, norintis pasakyti, kad ir tėčiams reikia emocinės paramos. Bet čia pat priduria: „Tamsiausia – prieš aušrą!“

Ingrida jaučiasi dėkinga vyrui, kuris neprarado tikėjimo savo vaiku ir žmona. „Jis atrasdavo jėgų net ir juodžiausiomis akimirkomis pasakyti „Viskas bus gerai! Mes išsikapstysim!“ ir vienas puikiai rūpinosi mūsų dukra“, – sako Ingrida. Atmintin jai įstrigo akimirka, kai Povilas tik po mėnesio pirmą kartą į rankas galėjo paimti savo sūnų. Sutuoktiniai pabrėžia, kokios laimingos yra šeimos, kurios gali kartu gyventi šeimos palatose, esančiose naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, net ir su pačios silpniausios būklės naujagimiais. 

Šeimos palatos – galimybė būti kartu

Ingrida pasakoja: „Ligoninėje skaitydavau sėkmingas ankstukų istorijas. Jose rašoma, kaip tėčiai leisdavo laiką kartu su mamomis ilgus mėnesius ligoninėje, kaip kiekvieną akimirką išgyvendavo kartu, kaip broliai/sesės per inkubatoriaus stiklą susipažindavo ir megzdavo ryšį“. Moteris apgailestauja, kad dėl pandemijos jai neteko to patirti. Povilas pritaria žmonai: „Vėliau, kai teko lankytis Kauno klinikų Neonatologijos klinikoje, ir aš matydavau, kaip ankstukų pamaitinti ateina tėtis, kuris kartu su mama čia gyvena, kartu išgyvena sunkų laikotarpį. Suprantu, kiek daug mano žmona negavo, negalėjo gauti“.

Kauno klinikų Neonatologijos klinikos Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje 2023 metais įrengtos dvi palatos, kuriose kartu visą parą su savo naujagimiu gali būti ir naujagimį slaugyti jo mama ir tėtis. Tiesa, Naujagimių ligų skyriuje tokios sąlygos sudarytos daugiau nei du dešimtmečius. „Tai didžiulė dovana tiek mažyliui, tiek mamai. Tyrimai rodo, kaip tai svarbu – atsiranda emocinis ryšys, prieraišumas, gerėja kūdikių gyvybiniai rodikliai ir sveikata, nes jie rečiau užsikrečia infekcijomis, o mamoms geriau gaminasi pienelis. Šalia visada yra personalas, kuris pataria, parodo, pamoko. Tėveliai gali dalyvauti slaugos procesuose visą parą, bendrauti su mažyliu, jį liesti, „kengūruoti“, – pasakoja asociacijos „Padedu augti“ vadovė Inga Laukytė – Budrienė.

Asociacija „Padedu augti“ prisidėjo prie šeimos palatų įrengimo. Rėmėjų dėka nupirkti baldai tėčiams, krėslai „kengūrai“, medicininiai pieno šildytuvai. Šiuo metu asociacija siekia, kad daugiau šeimų galėtų turėti galimybę, gimus neišnešiotam ar sergančiam naujagimiui, ligoninėje būti kartu. „Inicijuojame paramos projektą trečios šeimos palatos įrengimui ir kviečiame geros valios žmones ir įmones prisidėti aukojant“, – ragina I. Laukytė – Budrienė.  

Aukoti kviečiame čia: https://bit.ly/4axGdjj